Birželio 23-iosios vakarą, Radviliškio miesto kultūros centro folkloro ansamblis „Aidija“, su vadove A. Virgailiene, puoselėdami lietuvių liaudies tradicijas ir siekdami su jomis supažindinti miesto bendruomenę, tradiciškai šventė Rasas (senovėje dar vadintas Kupolėmis) Eibariškių parke. Tai ilgiausios metų dienos ir šviesiausios nakties šventė - linksma, netgi siautulinga. Jos metu atlikinėtos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi, įprasminančios ir sutvirtinančios žmogaus saitus su gamta.

Kiekvienas šventės dalyvis buvo sutinkamas prie apeiginių vartų su vandeniu apsiprausimui, kad būtų ne tik kūnas, bet ir dvasia švari. Vėliau merginos pynė pievoje vainikėlius, kupoliavo. Čia pat, folkloro ansamblio būrėja Danguolė Sopina, kiekvienam suskynusiam kupolę, pranašavo ateitį. Merginos mėtė vainikėlius ant kupolės medžio (iš kelinto karto užmes, po tiek metų ištekės). Užgrojus folkloro ansamblio kapelai, pievoje susirinkusieji šoko ir žaidė įvairius liaudies žaidimus.

Besileidžiant saulei, ant kalnelio užkurtas aukuras, dainuojamos dainos skirtos saulei ir Lietuvai, deginamos kupolės, kad negandos neužpultų. Kiek vėliau, lankyti medžiai, pagerbiant juos maldomis ir dainomis už teikiamą stiprybę, ramybę, gydomąjį poveikį. Temstant užkurtas didysis laužas, Jonai ir Janinos pagerbti ąžuolų vainikais. Užgrojus muzikantams, varduvininkai kartu su visais suko ratus aplink didįjį laužą. Folkloro ansambliui talkino ir savo muzika džiugino pensininkų draugijos „Radviliškio bočiai“ muzikantai.

Artėjant šventės kulminacijai, ant aukštos stebulės uždegtas ratas – simbolizuojantis saulę aukščiausime taške, o netrukus pakalnėn nuridentas degantis ratas jau ženklino Saulės žemėjimo ir nakties ilgėjimo pradžią.

Vyrai, degančiais fakelais rankose apšviesdami kelią, palydėjo dainuojančias moteris ir merginas, nešančias plukdyti vainikėlius su žvakelėmis viduryje. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro... Žvilgsniais ir dainomis palydėję vainikėlius, šventės dalyviai pamažu ėmė skirstytis, palikdami ištvermingiausiuosius siausti prie laužo ir laukti patekančios saulės.

Akimirkos: