Prieš 21-erius metus radviliškiečiai autobusais ir nuosavu transportu vyko į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Televizijos bokšto ir tapo baisiosios nakties liudytojais. Sausio 13-oji radviliškiečiams buvo laiminga. Nukentėjusių tą naktį Vilniuje nebuvo.
Šiandien, minint sausio 13-osios dvidešimt pirmąsias metines, radviliškiečiai, nešini žvakelėmis, rinkosi prie Radviliškio miesto kultūros centro. Čia buvo surengtas 1991 m. Sausio 13-osios įvykių minėjimas ir žuvusiųjų Lietuvos laisvės gynėjų pagerbimas.

Skambant simboliniams 14-ai Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios varpams Vilija Sluckutė Lietuvos Respublikos himnu pradėjo renginį. Susirinkusieji tylos minute pagerbė aukas.
„Tai buvo ilgiausia ir juodžiausia nepriklausomybę atkūrusios valstybės naktis. Per šią karinę akciją šimtai žmonių buvo sužeisti koviniais šoviniais ir skeveldromis, tankų vikšrais ir smūgiais. Sausio 13-ąją už Lietuvos laisvę žuvo 14 žmonių“, – skaudžius istorinius faktus priminė renginio vedėjai – Radviliškio miesto kultūros centro kultūros vadybininkė Vilija Sluckutė ir OGB viešųjų ryšių karininkas kpt. Linas Dungveckis.
Skambant atlikėjos Sonatos Sakalauskaitės dainai „Laisvė“ Radviliškio šaulių 1-osios kuopos jaunieji šauliai uždegė atminimo laužus Sausio 13-osios aukoms ir gynėjams atminti. Laužo liepsna, karštos arbatos puodelis, nuoširdūs ir jautrūs pašnekesiai, patriotinės dainos žvarbų vakarą šildė radviliškiečių rankas ir širdis.
Dainuojamos visiems gerai žinomos patriotinės dainos susipynė su literatūriniais tekstais, Lietuvos laisvės gynėjų žodžiais, jų artimųjų prisiminimais. Tą vakarą skambėjo Auksės Liubomirskaitės ir jos mokytojos Jelenos Pociūvienės daina „Kai verki tyliai“, Rūtos Šaulenskaitės „Vaikystės dienos“, Evelinos Žygaitės „Truputį taikos“, Monikos Zaturskytės „Kokia nuostabi Lietuva esi“. Vaižganto gimnazijos jaunasis bardas Ernestas Dapkus skambant gitarai išdainavo istoriją apie kareivio koją. Visus sužavėjo Dovilės Hofmonaitės atliekama daina „Ar ne auksinės vasaros?“. Po tremtinių ir politinių kalinių choro „Versmė“ (vad. L. Steponavičienė) atliekamų dainų savo kalbomis ir prisiminimais dalinosi Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kazimieras Augulis, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius Eugenijus Pranevičius bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Vitolis Januševičius.
Atlikėjo Romualdo Juzukonio daina „Vienalangėj grytelėj“ simboliškai įprasmino paguodą mamoms, kurios tą tragišką naktį nesulaukė savo vaikų. Duetu su atlikėja Vilija Sluckute daina „Pabudome ir kelkimes“ buvo kreiptąsi į tą vakarą susirinkusius prie Radviliškio miesto kultūros centro ir į tuos, kurių tą vakarą ten nebuvo. Šios dainos, nuskambėjusios prisiminimų ir pagarbos vakarą, dega meile Lietuvai.
„„Pabudome ir kelkimės“ - beldžiasi į mus dainų žodžiai. Štai čia verta trumpam stabtelti, paklausti savo sąžinės – ar aš pabudau, kada mane žadino Sausio 13-osios nakties įvykiai? Ar aš atsikėliau iš ilgo miego, kuriuo mane buvo užmigdęs tarybinės okupacijos režimas? Ar pakilau ir pradėjau dirbti vardan Lietuvos laisvės ir žmonių gerovės? O gal aš miegu visus tuos dvidešimt vienerius metus ir laukiu, kol už mane darbus nudirbs kaimynas, bet tik ne aš pats?
Ką aš veikiau iki 1991 Sausio 13 dienos? Ar aš nekenkiau tėvynei, žmonėms? Ar nedirbau tarybinio režimo struktūrose ir partijose, persekiojančiose  ir terorizuojančiose tuos, kurie tikėjo Lietuvos laisve ir Dievu? O gal šiandien, pakeitęs klouno kaukę, vėl stoviu tarpe tų, kurių artimuosius, o gal ir juos pačius, engiau kaip galėdamas, kad tik būčiau geras tarybinės santvarkos rėžimui? Jei taip – tai kas aš? Aš išdavikas, kurio nei buvusiems, nei čia esantiems nereikia. Aš vėl juos apgaudinėju, kad tik įtikčiau?!
Šiandien daugelis norėtų, kad mes, kuriems tą naktį buvo tik 14 metų, neprisimintume šių kraupių įvykių ir iki tos dienos tėvų ir senelių išgyventų kančių. Daugelis nenori, kad mes apie tai kalbėtume savo draugams ir savo vaikams, kuriems dabar yra 14 metų. Atleisti gal ir galime, bet užmiršti tai, kas yra nutaškyta krauju – niekada. Pasakokim visiems ir garsiai, nes tik taip išliksime vieningi ir nepažeidžiami, statydami patriotizmą ant tvirto ir tikro istorijos pamato.
Gerbkim ir prisiminkim savo dvivyrius ir tautos istoriją.
Dirbkim visu protu ir visomis jėgomis Tėvynei ir artimui.
Melskimės už tuos, kurie dega pavydu ir pykčiu veidmainiaudami.
Susikibkim rankomis su tais, kurie su mumis ir už mus“, - kalbėjo Romualdas Juzukonis.