RADVILIŠKIS… Šio miesto pavadinimas man brangus ir artimas, sukeliantis virpulį širdyje ir daug stiprių, gilių, malonių vaikystės prisiminimų: Senelių namas Maironio gatvėje, Lietuvių ir Rusų kapai, medinis bažnyčios varpinės bokštas, karuselės greta, jaukus miesto centras su įvairiomis parduotuvėmis, geležinkelio stotis, paštas, kino teatras „Kometa“, turgus, ir nesiliaujantis traukinių dundėjimas, garvežių švilpukai ir per raciją aidintis dispečerio balsas naktimis…
Mano senelis Kazimieras Tomkus (1915 – 1998) gimė Polekėlėje, jaunystėje matė daug vargo, buvo nepriklausomos Lietuvos kareivis, visą gyvenimą sunkiai dirbo: garvežio mašinistu, vėliau šaltkalviu garvežių depe. 1939 m. vedė Oną Petraitytę (1917 – 1990) nuo Šašėnų. 1940 m. jiems gimė mano Tėtis Vytautas, 1946 m. jo sesuo Nijolė. Seneliai savo jėgomis Maironio gatvėje pasistatė namą, tėvams statybose pagal išgales talkino jų vaikai. Senelis buvo tikra ugnis: stambus, stiprus, valdingas, garsiakalbis, o Babytė – visiška jo priešingybė: švelni, kantri, atlaidi, atjaučianti, rūpestinga, be galo darbšti, viską mokanti namų šeimininkė.
Iki šiol atsimenu ypatingą senelių namų kvapą – kūrenamos krosnies, rūkyto kumpio, įvairiausių kepinių, apynių ir naminio alaus – senelis buvo garsus visoje apylinkėje aludaris. Radviliškyje prabėgo ankstyvos mano vaikystės vasaros ir mokyklos atostogos. Turėjau daug draugų iš gretimų namų, prasimanydavome įvairiausių žaidimų, nuo „namų“ iki „teatro“, kurio spektaklius rodydavome kaimynų kiemuose. O kur dar šeimos ir giminės suėjimai, linksmi baliai, kurių metu Senelis grodavo armonika, o man tekdavo atsakingas vaidmuo mušti būgną. Taip pat įsimintinos išvykos prie Arimaičių ežero Senelio „Pobieda“ ar ėjimas su Babyte į miesto pirtį. Važiuoti į Radviliškį man visada būdavo džiaugsmas ir šventė! Kartais atvežiuodavau kartu su Tėvais, o kartais jie mane, 7 metų vaiką, Vilniuje įsodindavo į traukinį „Simferopolis – Talinas“, o Radviliškio stoty laukdavo pasitinkantys seneliai. Būdavo labai baisu laiku neišlipti ir nuvažiuoti nežinia kur…
Atrodė, kad toks džiaugsmas tęsis amžinai. Tačiau gyvenimas greitais šuoliais bėga į priekį. Dabar seneliai, kaip ir dauguma jų bendraamžių ir kaimynų, ilsisi netoliese, kitoje plento pusėje, kur kelią žymi liūdinti akmeninė skulptūra… Nebeliko, pas ką atvažiuoti. Bet Radviliškis vis vien yra brangus ir artimas mūsų šeimai ir mano širdžiai. Iš čia kilę tiek žinomų ir nusipelniusių Lietuvai žmonių, daug puikių menininkų. Didžiuojuosi, galėdama sakyti, kad ir aš jaučiuosi beveik radviliškietė.
ESU DAILININKĖ – GRAFIKĖ, daugiau nei 30 m. dirbu dailės parodų rengimo srityje Lietuvoje ir užsienyje, paraleliai dirbu kūrybinį darbą. Įvairiais profesinės veiklos etapais kūrybai ne visada likdavo pakankamai jėgų ir laiko. Šiuo metu džiaugiuosi vėl atsiradusia galimybe skirti dėmesį savo darbams ir įgyvendinti anksčiau brandintus sumanymus.
Idėjų savo darbams semiuosi iš savo vidaus, emocijų, prisiminimų, spontaniškai pamatytų ir sugalvotų vaizdinių ir neišsemiamos gamtos, jos nuotaikų, spalvų ir faktūrų. Dar studijų metais pamėgau fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus, įvairias gamtos faktūras. Skaitmeninė fotografija praplėtė įprastas išraiškos priemonių ribas, leido įžengti į kitą vizualią dimensiją, realių vaizdinių pasaulį. Anksčiau vykusiai parodai apie tradicinės ir šiuolaikinės grafikos ryšį ėmiausi perkurti savo grafikos darbus, atliktus litografijos ir oforto technikomis ir perfrazuoti idėjas, kurios jau buvo išreikštos kitomis priemonėmis. Taip gimė ištisi darbų ciklai, kuriuos su užsidegimu tęsiu iki šiol.
PARODA RADVILIŠKIO MIESTO KULTŪROS CENTRE – tai mano sugrįžimas į Radviliškį po daugelio metų. Rengdama savo parodas įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje, labai norėjau parodą surengti būtent čia, Radviliškyje. Išreikšti pagarbą šiam miestui, savo Tėčio gimtinei ir brangių Senelių atminimui. Džiaugiuosi atsiradusia galimybe ir nuoširdžiai dėkoju parodos organizatoriams. Kviečiu radviliškiečius ir miesto svečius apsilankyti mano kūrybos pasaulyje. Tikiuosi, jie suras čia kažką artima savo širdžiai.
