Apie renginį

Rugsėjo 21-ąją, kai gamta sustoja ties rudens lygiadieniu, kai diena ir naktis pasidalija po lygiai, prie Šiaulės apžvalgos bokšto sužibo ypatinga šventė – Baltų vienybės diena. Tai buvo ne tik kasmetinė mūsų protėvių atminties ir kultūros pagerbimo šventė, bet ir unikalus kultūrinis įvykis: visuomenei pristatyta amatininkų kūrybinės rezidencijos „Baltų pėdsakai“ skulptūra – „Baltų vartai“. Apeigomis atverti vartai tapo jungtimi tarp žemiškojo ir dvasinio pasaulio, o kartu ir bendruomenės susitelkimo ženklu.

Senovės baltai rudens lygiadienį švęsdavo kaip virsmo metą. Tai buvo riba tarp šviesos ir tamsos, kai saulės galia ima silpti, o gamta po truputį panyra į ramybę. Šią dieną žmonės aukodavo derliaus gėrybes – grūdus, duoną, vaisius, dėkodami dievams už gausą ir prašydami jų globos artėjančiam tamsiajam laikotarpiui. Ypatinga vieta priklausė ugnies apeigoms. Ant piliakalnių ir kalvų uždegami laužai simbolizavo saulės šviesą, kuri turi lydėti ir šildyti net tada, kai dienos trumpėja. Ugnis buvo laikoma tarpininke tarp žmonių ir dievų – į jos liepsnas buvo metamos aukos, tikintis, kad dūmai nuneš maldas į dangų. Neatsiejama buvo ir vandens simbolika – jis laikytas gyvybės ir atsinaujinimo šaltiniu. Vandens apeigos primindavo, kad kiekvienas virsmas yra kartu ir pradžia naujam etapui.

Šventė prasidėjo iškilminga daina „Eisma mudu abudu“ (rež. J. Levickaitė ir V. Vaitiškis), simboliškai pašventusia jungtį tarp Žemynos ir Perkūno. Apeigoms vadovavo Lietuvos Romuvos vaidila Valdas Rutkūnas kartu su baltų apeigų ramove „Knituva“.

Skambant būgnams, ragui ir sutartinėms, buvo uždegta šventoji ugnis, į ją barstytos gintaro dulkės, beriamas grūdų derlius – stiprybės ir klestėjimo linkėjimas. Dalyviai buvo apšlakstyti vandeniu – gyvybės šaltiniu, o kiekvienam į ranką įduota po šermukšnio uogą – magišką apsaugos ir vaisingumo ženklą. Aidint giesmėms, visi sukosi apeiginiuose ratuose, dalinosi linkėjimais ir vidine ramybe. Tai nebuvo tik stebėjimas – kiekvienas dalyvis tapo ritualų dalimi.

Šventėje svarbiu akcentu tapo projekto „Baltų pėdsakais“ metu sukurtos skulptūros „Baltų vartų“ atvėrimo apeiga. Ši skulptūra – medžio, akmens ir metalo jungtis, gimusi iš amatininkų rankų ir dvasios. Vaidila pasakojo apie Baltų vartų simboliką: vartų motyvuose susilieja vyriškasis pradas – rugiai ir moteriškasis – linai, atspindintys derlingumą, gyvybę ir pusiausvyrą. Vartai simbolizuoja perėjimą iš kasdienybės į šventumą, iš praeities į dabartį ir ateitį. Jie yra priminimas, kad mūsų tapatybė gyva tik tol, kol ją puoselėjame. Kūrinį sukūrė liaudies meistrai: medžio drožėjai Eugenijus Arbušauskas, Kęstutis Benedikas, Egidijus Impolis, Eugenijus Rimdžius, kalviai Stanislovas Špukas, Giedrius Malinauskas ir akmentašys Valdas Bandza. Jų kūryba liudija, kad vartai gimsta ne tik iš medžiagų, bet ir iš žmogaus dvasios.

Šventėje netrūko ir gyvo kūrybinio džiaugsmo. Visi norintys galėjo pasigaminti baltiškus amuletus ar sages edukacinėse dirbtuvėse. O svetingos vietos bendruomenės pasirūpino, kad kiekvienas jaustųsi laukiamas: Papušynio bendruomenė vaišino gardžiu daržovių troškiniu, o Kunigiškių bendruomenės virėjai – perlinių kruopų koše. Vaišės virto ne tik maistu, bet ir bendrystės simboliu – kaip kadaise mūsų protėviai dalindavosi derliaus dovanomis, taip ir šiandien žmonės dalinosi vieni su kitais.

Renginyje dalyvavo ir Radviliškio  trečiojo amžiaus universiteto šokėjų grupė „Raskila“ (vad. Valerija Jurgauskienė). Apsigobusios baltomis skraistėmis jos sukūrė mistinį įvaizdį, dainavo sutartines, lydėjo apeigas ant Kudinų piliakalnio, kur buvo dar kartą uždegta šventoji ugnis, tarytum liudydama, kad baltiška dvasia šiandien gyva kaip niekada. Žmonės iš renginio skirstėsi pakylėti. Vieni tylėjo, įsisupę į mintis, kiti dalijosi emocijomis – visi jautė, kad patyrė kažką daugiau nei paprastą kultūrinį renginį.

Šventė prie Šiaulės apžvalgos bokšto tapo gyvu įrodymu, kad baltų kultūra nėra tik praeitis – ji tebėra gyva mūsų širdyse, veiksmuose ir bendruomeniškume. „Baltų vartai“ dabar stovės kaip nuolatinis ženklas, kviečiantis prisiminti savo šaknis ir eiti pirmyn stipriems savo istorijos ir kultūros pagrindu. Tik žinodami, kas esame ir iš kur ateiname, galime drąsiai žengti į ateitį.

Baltų vienybės diena sujungė tradicijas, meną ir žmones. Apeigos, muzika, amatai ir bendrystės jausmas priminė: esame stiprūs tada, kai esame kartu – su gamta, su savo protėvių dvasia ir vieni su kitais.

Dėkojame „Baltų vartų“ projekto partneriams: Šiaulėnų kultūros namams, Šiaulėnų seniūnei Ievai Braziulei, Šiaulėnų seniūnaičiui Rimanto Stukui, Laimonui Petraičiui, Šaukoto seniūnijai. Bendrystė tapo pagrindine varomąja jėga, įrodžiusia, kad kai žmonės susitelkia dėl prasmingo tikslo, gimsta tikrai ypatingi dalykai.

Organizatorius Radviliškio miesto kultūros centras. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Radviliškio miesto kultūros centro informacija, nuotraukos Simonos Meiliūnienės.

Renginio video reportažas: https://www.facebook.com/etaplius.tv/videos/1285052876160688

Daugiau akimirkų iš renginio: https://www.facebook.com/media/set/?vanity=radviliskiokc&set=a.1492439711842541